Vietoje Gedimino pilies bokšto galėjome turėti vandens rezervuarą!

Gedimino pilies
bokštas 1912 m.

XIX a. pabaigoje Lietuvoje vystosi kapitalizmas. Į miestus pradeda keltis baudžiavos nuvarginti valstiečiai. Vilniuje ženkliai padaugėja naujakurių. Sparčiai vystytosi pramonė, statomi fabrikai. Iki tol miestelėnus vandeniu aprūpinusių senųjų šaltinių vandens visiems nebeužtenka. Vingrių, Misionierių ir Aušros vartų šaltinius, miesto valdžios sprendimu, "apvelka" metalo vamzdžiais. Tokiu būdu versmės išnaudojamos maksimaliai. Inžinierius F.Jasinskis 1881 metais Vilniaus dūmos užsakymu atlieka Vingrių šaltinių tyrimus ir nustato, kad ši versmė per parą duoda 110 tūkstančių kibirų vandens. Tačiau to negana norint pagirdyti 154 tūkstančius tuometinių vilniečių ir kaip grybus po lietaus dygstančias, įvairaus plauko gamyklas.

Senoji Vilniaus siurblinė

1902 metais miesto dūma vandentiekio problemą patiki inžinieriui Šimanskiui. Po dviejų metų Šimanskis pateikia parengtą
projektą, kuriame siūlo gyventojų ir pramonės reikmėms naudoti specialiais metodais filtruotą Neries vandenį. Toks siūlymas susilaukia didelės kritikos ir diskusijų spaudoje. Tiesa, kad Neris tai neišsenkantis vandens šaltinis, bet užterštas alaus ir odos fabrikų. Negana to kas metai Kalvarijose renkasi tūkstančiai dvasininkų, kurie ne tik patys turškiasi, bet ir apsiskalbia. Tuo tarpu artezinių vandenų ištekliai, kurie opozicijos siūlomi kaip alternatyva, neaiškūs, tačiau jų temperatūra ištisus metus išlieka 7-10 laipsnių. Galiausiai nutarta atsisakyti  Šimanskio projekto. Upės šalininkai nusileido artezininkams. Dabar Vilniuje darbuojasi hidrotechnikas Oskaras Smrekeris iš Mancheimo. Jo tikslas nuodugniai ištirti gelmėse po Vilniumi slypinčius vandenis ir pateikti jų gavybos planą. Savo projekto įžangoje Oskaras sukritikuoja upės šalininkų siūlytus problemos sprendimo būdus ir giria gelmių versmes, slypinčias 30 - 40 metrų gylyje. Patogiausia vandenį išgauti Bernardinų sode (dabartinis Sereikiškių parkas), o rezervuarą įrengti ant Stalo kalno. Visas mechanizmas, su 54 kilometrų ilgio vamzdynu, miestui kainuos 1 mln. rublių. Tai 300 tūkst. rublių pigiau nei Šimanskio projektas. 1907 metais Vilniaus dūma patvirtina O.Smerkerio siūlomą planą. Tačiau darbų pradžią palaiminti turėjo ir Rusijos Vidaus reikalų ministerija. Vilniaus ir Peterburgo derybos dėl naujojo vandentiekio trunka iki 1911 metų.
Gavus paskolą darbus vykdyti kviečiamas E.Šenfeldas. Jis įvertina O.Smerkerio sudarytą projektą kaip tinkamą, tačiau nepakankamą augančiam Vilniui. Šenfeldas atsisako Stalo kalno, ant kurio buvo planuota statyti rezervuarą, nes savininkai (Romos katalikų dvasinė konsistorija) nesutinka parduoti jo vieno ir siūlo visą valdą už milžinišką sumą. Tuomet priimamas sprendimas vieną iš rezervuarų įrengti ant Gedimino kalno. Čia Šenfeldas padaro didelę klaidą. Sukyla visa miesto šviesuomenė teigdama, kad tokiu būdu bus išdarkytas lietuviams svarbus istorijos paminklas. Štai kokios aistros verda miesto dūmoje:

 A. Bulotos kalba delei Vilniaus
Pilies kalno

"Pernai miestas pradėjo rupintis kanalizacija, ir
Vilniaus miesto vaidyba nieko
geresnio neišrado, kaip ant viršaus
to pilekalnio įtaisyti spaustuvą.
Aišku, kad įtaisant spaustuvą
netik sudarkys patį paminklą
ir jo išvaizdą, bet išmėtys-
išvogs ir tuos daiktus, kurie
bus iškasti berengiant tą
spaustuvą. Lietuviai, atskyrium
draugijomis ir ypač L. Mokslo
Draugija Vilniuje griežtai užprotestavo
prieš tokį darbą ii
kreipėsi į archaiologijos komisiją
ir į vietinį gubernatorių ir
kitas įstaigas, kad pasirupintų
apsaugoti tą liekaną; bet kas iš
to išėjo, kolkas nėra žinoma
Tiesa, pati valdyba aiškina, kad
ant augšto kalno bosią patogiau
ir iš ekonomiško atžvilgio pigiau
spaustuvas įtaisyti, bet
gal but ji taip elgiasi, kaip kad
ją kaltina ir turbut nebe pamato,
kad jie tai daro del priešingo
atsinešimo link lietuvių
senovės, link jų kulturos ir istorijos.
Rots Vilniaus miesto
valdyba savo didumoj susideda
iš lenkų, o tenykščiai lenkai
savo laikraščiuose nuolat šaukia,
kad Vilnius lenkų miestas.
Kaip ten nebutų, bet mes lietuviai
visaip protestavome ir
protestuosime prieš tokį niekinimą
Lietuvos istoriškų liekanų,
prašėme, kur galėjome, ir
dabar prašome apsaugoti tą
brangią mums liekaną. Tiesa,
nesant įstatu tai padaryti gal
buti ne taip lengva. Tat jeigu
praeis šis projektas tokioj ar
kitokioj formoj, tuomet centralinė
komisija niekad nedaleis
panašaus tyčiojimosi iš senovės,
liekanų, ir apsaugos jas nuo
darkymo, kad ir vandentraukio
reikalams. Štai toji nauda, kurią
gali suteikti naujas įstatas,
priėmus mano pataisą. Todel aš

ją ir įnešiau ir prašau ją priimti."

1912, Lietuvos Žinios

Nuotraukos:
1."Gedimino pilies bokštas 1912 m." - vu.lt
2."Senoji Vilniaus siurblinė" - autorius